TERAPINIO RAŠYMO MOKYMAI (nepilnas kursas)

Terapinio rašymo pradžioje man labai sukilo pyktis ir įsijungė "Tobulumo" programa, kad dabar nesuprasiu kaip atlikti užduotis, tai negalėsiu jų atlikti "tobulai" tai gal geriau iš viso nerašyti. Abejonių kilo daug, buvo daug vidinių konfliktų kam to reikia ar čia padės, bet... Įpusėjus ir nepasidavus jaučiuosi gerai, tarsi būčiau kažkokią kovą su savimi įveikusi ir laimėjusi. Taip pat pastebėjau,kad aš pati eičiuosi ,pasidariau ramesné ir labiau atliepianti savo poreikius. Galvoje beveik nebeliko vidinio kritiko,o atsirado palaikymo komanda.

Mokymus tikrai rekomenduočiau ir jau visiems apie juos pasakoju. Rekomenduočiau visiems źmonėms, nes kiekvienas iš mūsų turime, kur su savimi padirbeti ir pasikrapštyti savo viduje.

Pradėjus terapinio rašymo mokymus, supratau, kiek esu apsirengus purvinų rūbų. Ir po truputį juos bandau nuo savęs nusiimti. Iš pradžių sunku, nes negaliu patikéti kad tiek purvo gali būti susikaupę... bet įpusėjus mokymams, kai purvinų rūbų sluoksnį nusiimi, tada pasijunti toks nuogas ir taip norisi švariai nusiprausti ir ant savęs apsirengti jau su didele meile išskalbtus, nors ir tuos pačius, bet jau švarius rūbus, su kuriais ir visas pasaulis, nors ir tas pats, atrodo daug švaresnis ir gražesnis... Todėl linkiu kiekvienam pasidovanot tokius SIELOS PRAUSIMOSI KURSUS.

O dabar apie namų darbus: priėjus šį etapą sukilo labai daug abejonių ir noro viską mesti,bet leidau sau išbūti tą pyktį, leidau sau netikėti, abejoti ir per tai atėjo stiprus suvokimas, kad visos mano išrašytos situacijos mane mokina vieno ir to pačio, nors jos visos skirtingos, bet pamokos jose visos tos pačios. Visų pirma mane mokina atsisukti į save ir pradèti save nuoširdžiai myléti, priimti, užjausti, išmyluoti ir tik šito išmokusi aš galėsiu nuoširdžiai mylėti dukrą, mokėsiu primti savo klaidas neteisti nei kitų, nei savęs,mokėsiu prežti ribas, išsakyti savo jausmus nors ir kažkam šalia dėl to nepatogu. Rinktis save ir išgirsti, o išgirdus atliepti savo poreikius. Tai pačios geriausios pamokos, kurios bado man pirštais tiesiai į akis ir garsiai rėkia IŠMOK MYLĖTI SAVE, kad ir kitus mylėtum iš pilnatvės o ne trūkumo.

​Pirma mokymų dalis davė pastabumo kas vyksta su manimi šiandien, kokie įvykiai, žmonės, jausmai mane paliečia ir iškelia tam tikrus negatyvius jausmus. Anksčiau apie tai nemąsčiau, negalvojau, tiesiog pūdavau be nuotaikos ir nežinojau kodėl taip yra, bet ir nekildavo noras tai išsiaiškinti. Mokymuose atradau įrankį, kuris padeda pačiam prisikasti prie savo problemy priežasčių. Po mokymų jaučiuosi tvirtesné nei buvau ir atsakingesnė už save.

​Taip pat šiek tiek ramesné nei prieš TR, nes kiekvienam negatyviam įvykiui, emocijai įmanoma rasti priežastį o tai jau įgalina ir kažką keisti. Taip pat, jaučiuosi šiek tiek nusivylusi savimi, nes kaip minėjau, entuziazmas analizuoti- sumažėjo. Lenda į galvą mintis, kad tikriausia pradžioje turėjau kitokių lūkesčių, kad viskas greičiau spręsis (norai iš vaiko pozicijos). Po mokymų keičiasi suvokimas, kad aš turiu kur kas daugiau galios ir galiu spręsti savo problemas, nes jos turi priežastis. Terapinio rašymo mokymai parodė gilumines priežastis, su kurių pasekmėmis susiduriu šiandien. Ir įgalino tai spręsti. Keisti požiūri ir įsitikinimus, kurie mane labai riboja. Bet praktika iš esmės naudinga, nes turi aiškią struktūrą, kuri padeda išanalizuoti pačiam savo problemas.

​Rekomenduočiau užstrigusiems žmonėms, kurie nebežino kas jie, kur ir dėl ko eina.

​Tas suvokimas apie save, kad mano būvimas yra prasmingas. Ir tas būvimas tose skaudžiose situacijose suteikė tą aukštesnę prasmę man, kad suvokčiau ką tai man norėjo parodyti apie pačią save. Kad turiu būti pati sau svarbiausia, o ne remtis kitų žmonių nuomone apie mane, nepripildyti savęs svetimų žmonių nuomonėmis /apkalbomis, nes tik jiems taip atrodo kokia aš esu. Tikrą tiesą žinau savyje tik aš.

​Suvokimas savo esmės: kad aš turiu praeiti tas pamokas, kurios kartojasi, kad atsigręžčiau į save ir prisiminčiau dėl ko esu. Išlikti ištikima sau, o ne remtis į kito nuomones ir apkalbas. Neieškoti iš kitų pripažinimo, to priėmimo, o tą visą suteikti pačiai sau. Ir kad mano vertė nesumažėja dėl to, ką kiti kalba ar neduoda artimo ryšio kai man to norisi, problema ne manyje manau, kad man to nesuteikė, negaliu kaltinti ar reikalauti iš kitų, nes jie to neprivalo daryti.

​Tad dėkoju toms patirtims, kurios buvo,    nes tik tokiu būdu aš prabudau ir suvokiau,kad viską turiu suteikti pati iš savęs sau. Tą meilę,gražius žodžius, priiimti save ir pripažinti, kad aš verta visko kas geriausia ir pan..